Ladakas - II dalis. Senovinė arijų gentis ir klajokliai.

Šypsenos iš Dha kaimelio, Ladakas, Indija
Nuotrauka Ingos Urbonavičiūtės

Na ir turputį apie Ladake užsilikusią senovę...

Dha kaimelis

Kaip ir minėjau praeitame įraše, įrodyta, kad Ladakas buvo gyvenama teritorija neolito laikais. Manoma, kad šioje teritorijoje gyveno pirmosios žinomos indoarijų gentys, monai (eng. mons) ir dardai (ang. dards). Jei sėkmė nusišypsos jų palikuonius galime pamatyti ir Leho turguje pardavinėjančius daržoves. Taip pat galima pasiryžti dienos kelionei ir aplankyti jų kaimus Dha arba Hanu. Iki šiol dardų vyresnioji karta dar naudoja dardų kalbą, kuri, manoma, yra Rigvedos sanskrito pagrindas. Tai reiškia - visos indoeuropiečių kalbos atšakos pagrindas. Dardai taip pat iš minios išsiskiria savo veido bruožais, kurie liūdija, kad šie žmonės tikrai neatvyko iš Tibeto. Teigiama, kad jie yra savo religinėse praktikuose išlaikę ir senovinio animizmo. Deja, daugelis jau yra perėmę kitas religijas, budizmą arba islamą. Nuvažiavę į Dha arba Hanu rasite pastatyta budistų vienuolyną. Tiesa, atrodo, vis dar mažai lankomą. Tradiciškai žmonės vis dar dekoruoja savo namus gyvūnų kaukuolėmis su ragais, bet Ladake tai gan įprastas vaizdas. Dardai ypatingomis progomis, per šventes ir festivalius, ar norėdami pabrėžti savo tapatybę, vis dar pasipuošia savo galvą mums neįprastais galvų pauošimai padarytais iš džiovintų gėlių. O kalba? Deja, mokyklose niekas nemoko jųjų kalbos ir nenustebkite, kad jaunesnieji dardai kalba ladakiečių, urdu ar hindi kalbomis. Būtent šių kalbų jie yra mokami mokykluose. Matyt, tai paskutiniai metai, kai vis dar galima pamatyti jų gyvenimo būdą. Dardai kraustosi iš kaimų į Ladako sostinę Lehą ar dar didesnius Indjos miestus, kuria šeimas su vietiniais ladakiečiais, indais ir netgi užseniečiais. Jų tradicijos, kalba ir išskirtiniai veido burožai tirpsta bendrame žmonijos katile. Gal ir gaila, bet, vėlgi, ar galime uždaryti žmones nuo pasaulio?

Dardietė po mokyklos važiuoja namo
į savo kaimą.
Nuotrauka Ingos Urbonavičiūtės

Dardų mergina su mokykline uniforma
Nuotrauka: Ingos Urbonavičiūtės

Tradiciškai pasipuošus dardų moteris
Nuotrauka Ingos Urbonavičiūtės

Aš su dardų vaikais.
Nuotrauka Nomedos Baranauskienės

Klajokliai melžia ožkas, Čangtango slėnis

Kitas pikantiškas kasnelis keliautojui Ladake gali būti klajoklių kultūra, kuri yra nusėdusi Čangtango lygumoje. Šie žmonės verčiasi gyvulininkyste, gamina pieno produktus ir vilną. Dėl atšiaurių Ladako kilmato sąlygų klajokliai keičia savo gyvenamąją vietą pagal sezoną. Mobilus gyvenimo būdas įtakoja savotiškas tradicijas ir buitį. Tiesa, šis klajoklių gyvenimas susiduria su nauju iššūkiu. Indijos vyriausybė atidarė Pugos slėnio mokyklą, kuri skirta klajoklių vaikams. Vaikai mokosi mokykloje gyvendami šalia esančiuose bendrabučiuose. Taip vaikai atitolsta nuo klajojiško gyvenimo, neperiima iš tėvų žinių, kurios reikalingos klajojiškam gyvenimo būdui. Ne retas baigęs mokykla, matyt, pasirinks kitokį gyvenimo būdą nei jų tėvai ir judės toliau, nepasiliks Čangtango slėnyje. Negalime smerkti – visi juk nori gyventi geriau? Norint pamatyti šiuos klajoklius, turite pasiruošti pasivaikščiojimui. Šie žmonės dažniausiai apisgyvena nuošaliau pagrindinių kelių.

Pugos slėnio mokynukai
Nuotrauka Ingos Urbonavičiūtės

Ožkų melžimas klajoklių stovykloje
Nuotrauka Ingos Urbonavičiūtės

Sviesto gaminias klajokių stovykloje.
Nuotrauka Ingos Urbanavičiūtės

Ačiū už įspūdžius India Miles!

Ladakas - kur visgi mes keliaujame? I dalis

For English version press here.

Ladakas - kalnų regionas Indijoje, Džamu ir Kašmyro valstijoje. Būdamas tibetietiškos kultūros zonoje šis kraštas atskleidžia kitokį Indijos veidą nei populiarusis Indijos auksinis trikampis (Delis, Agra, Džaipūras), pristatantis turtingą Mughalų (islamiška dinastija valdžiusi šiaurės Indiją XVI-XIX a.) istoriją ir jos architektūrinį palikimą. Ladakas sparčiai populiarėja tarp keliautojų. Jeigu į Google paieškos langelį suvesime žodį Ladakh, be vikipedijos straipsnio rasime gausybę nuorodų į „ 5 preižastys, kodėl verta aplankyti Ladaką“ ir pan.. Atsivertę mokslines ir istorines knygas pasiklystam tarp tibetietiškų gDung rabs zam 'phreng'ų, t. y. pavardžių ir terminų, kuriuos mums įsiminti, o kartais ir suvokti, sunku. Nevardinsiu priežasčių, kodėl verta lankyti Ladaką, nes jos jau ne kartą išlinksniuotos internetinėje erdvėje. Tiesiog, šiek tiek paprastai apie tai kaip susiformavo Ladako kultūra. Ladakas kultūriškai toks turtingas, kad, išties, paprasto blogo įrašo neužteks viskam aprėbti. Tai kaip pradžiamokslis besiruošiantiems keliauti į Ladaką. 

Ladakas keliautojus vilioja neįprastu savo kraštovaizdžiu.
Nubros slėnis, Ladakas, Indija

Archeologiniai kasinėjimai įrodo, kad Ladakas buvo apgyvendintas dar neolito laikas. Manoma, kad Ladakas - kraštas, kuriame nusėdo pirmosios indoeuropietiškos gentys, dardai ir monai (apie jas plačiau kitą kartą). Šių gyventojų religija buvo animizmas. Dar ir šiandien keliaudami Ladake pakelėse ir virš namų durų pastebėsime animistines dekoracijas, gyvūnų kaukuoles su ragais.

Dekoracija pakelėje primenanti animistinius laikus

O kas Ladake labiausiai krenta į akis, tai budistiniai vienuolynai. Jų gausa šiame krašte didelė. Tik dėka gero gido gali suvokti kievieno vieuolyno savitumą ir svarbą bei sudėtingą budistinių mokyklų tinklą. Tibeto kultūra darė stiprią įtaką Ladakui nuo viduramžių. Todėl daug kur rasime Ladaką vadinamą mažuoju Tibetu. Dabar tibetietiškas budizmas yra labiausiai paplitusi religija šiame regione. Tibetietiškas budizmas norint išskirti jį nuo kitų budistinių formų vadinamas lamaizmu, mat, jų aukščiausias dvasinis mokytojas - Dalai Lama. Šio budizmo mokykla Budą garbina kaip esybę kažkada pasiekusią nirvaną ir tiki bodhisatvomis, nušvitusiomis esybėmis, kurios pasiliko šioje žemėje norėdami pasidalinti žiniomis su nenušvitusiomis būtybėmis. 

Ladakas žmones vilioja ir savo budistine kultūra bei vienuolynais
Nuotrauka Ingos Urbonavičiūtės

Ladako vienuolynai stulbina savo piešiniais, kurie dažniausiai vaizduoja netgi kraupius vaizdinius. „Niekada negalvojau, kad budizmo ikonografija galėtų būti tokia gązdinanti“ - stebėjosi vienas iš mano bendrakalevių. Šie piešiniai, paprastai tariant, dažnai atpasakoja budistinius pasakojimus-pamokymus, kurie dažniausiai mums nenušvitusiems siunčią kokią pamokančią žinutę. Dažnai prie įėjimų į pagrindines sales pamatysite statulas ar piešinius su kraupiomis veido išraiškomis. Tai vienuolynų sergėtojai, kurie gązdina visas bolgas dvasias. Taip jie apsaugo vienuolyno atmosferą nuo blogio.

Vienas populiariausių motyvų budistų vienuoynuose
gyvenimo ratas
Nuotrauka Vido Jociaus

 Dalai Lama - labai svarbi figūra šiame budizme. Tai lamaistų aukščiausia dvasinė galva. Ladake ant kiekvieno kampo, netgi po minėtomis gyvūnų kaukuolių dekoracijomis, galite išvysti nuoširdžiai besišypsančio Dalai Lamos veidą. Daugelis Ladako vienuolynų ir šventos vietos turi sąsajų su Dalai Lama. Asmeniškai mane labiausiai nustebino malūnsparnio aikštelė padaryta Dalai Lamai šalia sunkiai pasiekiamo Insos vienuolyno. Dalai Lama norėjo aplankyti šį vienuolyną, kurį prižiūri vienišai gyvenantis vienuolis, tačiau Jo Šventybės Dalai Lamos kūnas buvo per silpnas pasiekti šį vienuolyną. Ne problema – iš akmenukų greitai buvo sudėliota H raidė ir apskritimas. Dalai Lamai beliko atsisėsti į malūnsparnį ir nuskristi į Insos vienuolyną. 

Malūnspario aikštelė prie Insos vienuolyno,
pastatyta, kad Dalai Lama galėtų aplankyti
šį vienuolyną

Neaišku, kada atvyko pirmieji budistai į Ladaką. Manoma, kad tai įvyko dar pirmame amžiuje, kai Ladaką pasiekė budistiška Kušanų imperija. Tačiau tuo laikotarpiu budizmas Ladake neįsitvirtino ir sunyko žlugus Kušanų imperijai.  Tibetietiškas budizmas Ladaką pasiekė vėliau. Nuo VII amžiaus Ladaką stipriai pradėjo įtakoti Kinijos ir Tibeto kultūros, kol galų gale pergalę paėmė Tibeto kultūra.

Ladakas tapo Tibeto imperijos dalimi. Vėliau, suskilus Tibeto imerijai, Ladakas atsiskyrė – susikūrė atskyra Ladako karalystė su savo karališkąja gimine. Seniausi Ladako vienuolynai - tai tūkstančio metų senumo Alčio ir Samstalingo vienuolynas. Šie du vienuolynai dvelkia išminitimi ir susikaupimu, religine energija sukaupta per tūkstantmečius. 

Gilią senovę menantys maldos malūnėliai Alčio vienuoyne
pastatytame X-XI amžiuje

Į Ladaką pradėjo keliauti vienuoliai vienas paskui kitą su misija pastatyti vienuolyną. Valdovai rėmė budistus ir vienas po kito kilo vienuoynai, Alčio, Samstalingo, Thiksey, Hemio. Tačiau Ladake įsikūrė ir dar viena religija - Islamas. Leho turgus buvo ir iki šių dienų yra pilnas musulmonų prekiautojų, kurie dažniausiai prekiauja brangakmeniais, kašmyru ir kašmyro kilimais. XV-XVII prasidėjo Islamo kultūros plėtra Ladake. Ladakas kentėjo nuo musulmonų užpuolimų. Tiesa, Islamas atėjo ne tik užpuolikų dėka. Keletas žymių sufijų lankė šį kraštą, meditavo ir taikiai skleidė savo mokymą. Ladakiečių folkiniuose pasakojimuose vis dar yra išlikę mistiniai pasakojimai apie sufijus, jų meditacijas ir stebuklus. Tuo metu susiformavo įdomios islamo formos, matyt, įtakotos ladakietiškų budistinių tradicijų. Vienas iš pavyzdžių būtų Nūrbraksija (eng. Noorbraksia) islamo atšaka vis dar praktikuojama Baltistane (dabartinis Pakistanas). Islamas įsitvirtino Ladake, kai vienas valdovas iš Namgyal dinastijos vedė musulmonų princesę iš Baltistano. Visgi, Ladakas stipriau liko įtakotas Tibeto, kurio įtaką dar labiau sustiprėjo Ladakui pasirašius sutartį su Tibetu Mughalų – Ladako karo metu XVII amžiuje. Ladakas turėjo oficialų suverenumas, bet iš esės buvo priklausomas nuo tibetiečių sprendimų.

Mečetė Leho turguje
Nuotrauga Ingos Urbonavičiūtės

Nustebau sužinojusi, kad Ladakas kažkada buvo Sikhų (monoteistinė religinė grupė susikūrusi XVI amžiuje dabariniame Pakistane ir šiaurės vakarų Indijoje, turėjusi atkyrą valstybę) imperijos dalis. Iki šiol Ladakas sikhų bendruomenei išliko šventas piligrimins taškas. Ladake netoli Leho yra Pathar Sahib gurudvara (sikhų šventovė), kuri liudija apie sikhizmo įkūrėjo ir pirmojo jų mokytojo Nanako galią. Tuo metu, kai mokytojas Nanakas keliavo po Ladaką, tenai siautėjo demonas. Nanakas norėjo įveikti jo blogus darbaus panaudodamas askezės galią. Mokytojas meditavo ant aukštos kalvos šalia didelio akmens. Tai pamatęs demonas nusprendė nustumti akmenį su mokytoju nuo kalvos. Kaip taręs, taip ir padaręs.  Koją demonas pastūmė akmenį, o šis su mokytoju kartu nuriedėjo nuo kalvos. Ant žemės akmuo nukrito ant mokytojo Nanako kūno, bet iš po akmens šis išlindo sveikas gyvas. Mat, jo kūnas buvolabai įkaitęs nuo askezės, tai akmuo, užuot jį mirtinai prispaudęs prie žemės, išsilydė toje vietoje kur buvo mokytojas. Gurudvaroje galite išvysti šį akmenį, kuriame yra likęs demono pėdos įspaudas ir medituojančio mokytojo Nanako kūno forma.

Akmuo Pathar Sahib gurudvaroje,
kuriame išliko medituojančio mokytojo kūno
įspaudas

Atėjums britams Ladakui buvo suteikta priklausomos kunigaikštystės (ang. pricely state) statusas, t. y. buvo valdomas vietinio valdovo, kuris buvo pavaldus britams. Kai Indija atgavo nepriklausomybę 1947 metais, Ladakas tapo Indijos valstybės dalimi. Tačiau prasidėjus neramumams Tibete ir Kinijai uždarius Tibeto sieną 1960, Ladake taip pat prasidėjo neramus laikotarpis. Baigėsi Ladako kaip prekybinio taško svarba. Iki pat 1974 metų, kai Indija Ladaką atidarė turizmui, Ladakas buvo uždarytas nuo iššorinio pasaulio.

Ladakas keliautojus traukia ir kaip kraštas su aukščiausiomis
asfaltuotomis perėjomos

 Dabar Ladako kultūrą keičia populiarėjantis turizmas ir globali kultūra. Kai kurie teigia, kad turizmas sunaikins vietinę kultūrą, išlepins vietinius, sugadins jų nuoširdų budistinį charakterį? Bet kodėl mes vietoj tesidami, kad vietinai gadina savo charakterį, neperimame ir neparnešame jų nuoširdumo su savimi namo? Iš vienos pusės turizmas skaitna ir pozytivius pokyčius: tvaromi keliai, infrastuktūros, miestai. Panašu, kad žmonių gyvenimas lengvėja - maisto prekės, medicininė pagalba ir išsilavinimas yra lengviau preinami vietiniams nei seniau. Tiesa, šie aspektai gali turėti ir neigiamos įtakos kultūrai bei aplinkai. Visa tai nusipelnė platesnės diskusijos. Kaip ten bebūtų, šiuolaikinės realijos keičia Ladaką ir jo kultūrą. Asmeniškai netikiu, kad globalizmas visiškai sunaikina lokalią kultūrą. Visiems tarptautinio marketingo studentams kalama į galvą, kad norint pristatyti globalius produktus vietinėse kultūruose, svarbu juos adaptuoti pagal lokalinę kultūrą. Taip ir atsirado vegetariški McDonald'o burgeriai Indijoje. Kultūros pokyčiai yra natūralus dalykas ir jų nereikia bijoti, nes tik mirusi kultūra nesikeičia.

Geriausi atsiminimai iš Ladako
Nuotrauka Inder Thakur

Ačiū Travel Planet už pagalbą ir galimybę iš arčiau susipažinti su šiuo kraštu!

  

Įkvėpk vaikystę: apsilankymas Balikos ašrame

Angliška versija čia.

Vaikai staiga pradėjo bėgti, tarsi bėgtų prie atvažiuojančios ledų mašinos. Akimis nusekiau bėgančius vaikus ir nusišypsojau. Žinojau, kad 7 val. jis pasirodys. "Jis ateis su saule" diena prieš man buvo pasakyta. Vaikai vienas per kitą lietė jo kojas (indiškas pagarbus pasisveikinimas), o jis sugebėjo kiekvienam vaikui galvą paglostyti, taip juos palaimindamas. "Rūta, ateik" – pasakė mano draugė Eirliani ir nusivedė prie Kailašo. Akimirką sutrikau – ar ir man reikia paliesti jo kojas, ar to jau niekas nesupras? Kol svarsčiau, ką daryti, Eirliani mane pristatė ir man buvo vakarietiškai ištiesta ranka. Aš spausdama ranką truputį susilenkiau kaip japonas. Gavosi nei šis nei tas – kaip visada.

Kailašas Satjarthis - Bachpan Bachao Andolan įkūrėjęs ir Taikos
Nobelio premijos lauretas
Nuotrauka: Bachpan Bachao Andolan

Kailašas Satyarthis įkūrė "Bachpan Bachao Andolan" (liet. "Sąjūdis apsaugok vaikystę"), judėjimą kovojanti prieš vaikų išnaudojimą. Oranizacija nuo 1980-ųjų kovoja su vaikų išnaudojimu, prekyba ir skurdu. Darbuotojai rengia reidus, kurių metu vaikai yra išgelbėjami tiesiai iš fabriko ar kitos vietos, kur vaikai yra išnaudojami. Išgelbėtiems vaikams "Bachpan Bachao Andolan" bando grąžinti vaikystę, kurios vaikai yra nusiplenę. "Bachpan Bachao Andolan" tikslas, kurį sąjūdis pateikia savo tinklapyje, yra "identifikuoti, išlaisvinti, reabilituoti ir edukuoti vaikus imantis ryžtingų intrvencijos priemonių - vaiko ir bendruomenės tarpusavio bendravimo, koalicijos kūrimo, skatinant etišką prekybą (aut. past. etiška prekyba skatina įmones ir korporacijas atsakingai žiūrėti į samdomus žmones, daugiau čia) ir masių mobilizacija" (apie "Bachpan Bachao Andolan" viziją daugiau čia). Sąlygos, kuriose dirba vaikai, dažniausiai būna nežmoniškos: vaikai dirba ilgas darbo valandas, atlieka fiziškai sunkius ir sveikatai pavojingus darbus. Vienintelis jų džiaugsmas – kartą per dieną gaunamas maisto davinys, indelis ryžių. Išlikę randai ar deginimo žymės and vaikų odos byloja, kad vaikai patyrė ir smurto. "Bachpan Bachao Andolan" ieškodami išgelbėtų vaikų tėvų įklimpsta į ilgus teisinius procesus. Tuo metu vaikai yra apgyvendinami Delyje esančiame ašrame. Deja, ne visada tėvai surandami. Vaikai, būdami labai maži, nesugeba prisiminti, iš kokio jie kaimo. Dar blogiau – kartais tėvai atgavę vaikus dar sykį juos parduoda kaip pigią darbo jėgą už 1000 – 5000 INR (13,5 - 67,5 EU pagal 2016 spalio 19 d. kursą). Vėliau vaikai perkeliami į Balikos ašramą dar žinomą kaip Bal ašramas (ang. Bal ashram arba Balika ashram), kuris jiems tampa naujais namais. Būtent į Balikos ašramą mano draugė Eirliani, dirbanti kartu su Kailašu Satyarthiu, nusivežė mane praleisti savaitgalio.

Išnaudojami vaikai
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Eirliani ir jos kolegos į Balikos ašramą važiavo surinkti vaikų istorijų, kurios reikalingos "Bachpan Bachao Andolan" kompanijomis. Važiavau truputį su nerimu. Aš savanoriavau vaikų namuose Lietuvoje su organizacija "Ne imti, bet duoti" ir savo kailiu patyriau, kokie sudėtingi būna tėvų palikti, pamiršti ir įskaudinti vaikai. Kadangi iš Delio išvažiavome vakare, ašramą jau pasiekėme vėlai. Tik išlipus iš mašinos pajutau kur kas lengvesnę atmosferą negu jausdavau pravėrus vaikų namų duris. Mus apgyvendino bendrabutyje, tokiame pačiame, kuriame gyvena išgelbėti berniukai. Ant sienos buvo pakabinta dienotvarkė. Vaikams diena prasideda 06:00 su jogos pamokoma. Pažiūrėjau į telefoną, kuris rodė artėjantį vidurnaktį. „Na, bet mes juk turėtumėme atsikelti su vaikais? Reikia sudalyvauti rytinėje jogoje“ - galų gale nusprendėme vieningai, nors ir nelabai patenkintos, kad reikės anksti keltis.

Vaikai danartys jogą Balikos ašrame
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Nustebino vaikų disciplina. Aš bėgau į aištelę valydama traiškanas iš akių ir šlubčiodama su niekaip iš miego sąstingio nepabundančia koja. Berniukai, tvarkingai apsirengę uniformomis, jau sekė guru nurodymus ir atlikinėjo pratimus. Tik pasibaigus jogai, lygiai 7:00 val., pasirodė Kailašas. Jis kartu su vaikais vaikšiodamas ratu apink Balikos ašramo kiemą, dainavo dainas ir bendravo su vaikais. Nustebino ir vaikų šiltas ir ramus charakteris. Vaikai mielai ir tvarkingai atsakydavo į visus klausimus. Prasilengdami su manim vaikai gražiai nusišypsodavo ir pasisveikindavo: "Good morning, Didu" (Didi – hindi – vyr sesuo, Didu – mažybinė šio žodžio forma; liet. "Labas rytas, sesut) arba „Good Morning, Hindi“ (liet. "Labas rytas, hindi"). Jiems buvo gan sunku įsiminti mano vardą, tai tiesiog mane vadino hindi, kadangi suprantu šią kalbą ir su vaikais bendravau būtent hindi. Sujaudino vaikų šypsenos ir laimingi veidai, kurias sunku pamatyti tarp žmonių gyvenančių patogų gyvenimą. Sujaudino jų nuoširdumas ir jų meilė vienas kitam. Balikos ašrame per visą savo viešnage negirdėjau nė vieno kivirčo tarp berniukų, kas yra visiškai normalu tokiame amžiuje. Mane sujaudino jų skausmas ir pastangos gyventi toliau be jokio pykčio kartėlio širdyje.

Kailašas Satjarthis su berniukais po rytinio pasivaiščiojimo
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Vienas vaikas rytinio pokalbio metu buvo paklaustas: "Ką tu labiausiai mėgsti ašrame?". Vaikas atsakė: "Poną guru". "Kodėl?" "Jis myli mus labiau nei mūsų tėvai mylėjo". Guru atėjo šalia vaiko kukliai šypsodamasis. Šis mokytojas, apie kurį su meilę kalbėjo vaikai, kadaise pats buvo išgelbėtas šios organzacijos. Kai jis užaugo, jis nusprendė pasilikti Balikos ašrame ir padėti kitiems vaikams. Ir jis nevienintelis toks. Pastebėjau Balikos ašrame visur besisukiojantį jaunuolį su marškinėliai, ant kurių buvo užrašyta: "Geriausi draugeliai". Aš paklausiau, kas šis vaikinas? Kai jam buvo 10 metų, jis buvo išgelbėtas Kailašo Satjarthio organizacijos. Vaikinukas užaugo Balikos ašrame. Dabar jis inžinerijos studentas, savo visas atostogas savanoriaujantis Balikos ašrame.

Vaikai darantys jogą su guru
Nuotrauka: "Bachpan Bachao Andolan"

Dėl savo veiklos, kuriai Kailašas skyrė beveik visą savo gyvenimą, 2014 metais jis buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Iki šiol prisimenu apsilankymą Balikos ašrame, kuris spinduliavo teigiama energija. Tikiuosi, kad ir toliau Balikos ašrame atsiradusios vertybės bus perduotos iš rankų į rankas, iš vienos kartos į kitą.

Lietuvių pėdsakai pietų ašigalyje

Angliška versija čia. 

Nors ir maža tauta esam, visgi savo tautiečių pėdsakus, nors ir negausius, pietų ašigalyje galime atsekti. Daug kas žino Kosciuškos kalną ir Tadą Kosciušką, pagal kurio pavardę buvo pavadintas Kosciuškos kalnas Australijoje. Bet ar esate girdėję ką nors apie Bakutį? Taigi Bakutis ne šiaip sau pėdą įkėlė į Antarktidos žemyną, bet ir savo pavardę užrašė ant jos žemėlapio. Viena pakrantė buvo pavadinta šio kardinolo garbei – Bakučio pakrantė. Visgi jis niekada nebuvo pasiekęs pietų ašigalio centro. Ar yra Lietuvis taip padaręs? Taip. Ir daugelis nustebs, nes daugumai šio žymaus verslininko pavardė žinoma. Tai vienas turtingiausių mūsų tėvainainių – Arvydas Avulis. Verslininkas skrydžiu pasiekė pietų ašigalį, iki kurio jam dar teko žygiuoti 111 kilometrų septynias dienas. Taip pat,pasidomėjau ar yra kitų lietuvių norinčių išbandyti žygį Antarktidoje.

KARDINOLAS FRED E. BAKUTIS IR BAKUČIO PAKRANTĖ

"Didis dalykas buvo tai, kad tėvas nuolat pamokslavo – visada turite rasti tai, ką patinka daryti, nepriklausomai nuo to, kur patektumėme" – kardinolo Fred E. Bakučio sūnus

Kardinolas E. Bakutis
Nuotrauka iš www.navsource.com 

Ačiū mano Indijos istorijos dėstytojai Dianai Mickevičieniai, kad su mumis pasidalino šia informacija. Pati niekada nebūčiau sugalvojusi patikrinti ar Antarktidoje nėra geografinių objektų pavadintų lietuviška pavarde. Fred E. Bakutis – lietuviškos kilmės JAV karinio laivyno lakūnas padaręs neįtikėtiną karjerą. Bakutis gimė JAV išeivių šeimoje. Jo mama buvo iš Lenkijos, o tėvas, Frankas, buvo gimęs Lietuvoje. JAV Bakutis baigė karinio jūrų laivyno akademijos magistrą. Vėliau studijavo karinio jūrų laivyno karo koledže (JAV tyrimų institucija kurianti jūrų karinias strategijas). Bakutis pasižymėjo kare prieš Japoniją, viename iš didžiausių oro mūšių Ramiajame vandenyne 1944 m.. Laikraščiuose ilgai mirgėjo Bakučio išgyvenimo istorija. Jo lėktuvas mūšio metu buvo pašautas. Pilotas sugebėjo meistriškai nusileisti į vandenį ir, kol lėktuvas skendo, prisipūsti gelbėjimo valtį. Šioje valtyje kariūnas praleido spetynias dienas, kol jį surado JAV lėktuvnešio „Hardhead“ įgula. Bakutis taip pat buvo garsiųjų „Apollo“ misijų narys.

Bet kaip šis pilotas susijęs su Antarktida? 1960 metais Bakutis buvo paskirtas vadovauti operacijoje “Deep freeze” (liet. šaldiklis). Jis buvo paskirtas karinio jūrų laivyno paramos pajėgų vadu Arktyje ir Antarktidoje. Bakutis buvo atsakingas už JAV meteorologinių stočių steigimą ir plėtrą pietų ašigalyje. Paskutinį kartą Bakutis pietų ašigalyje lankėsi 1966 metais, kai nuvežė paštą ir maisto atsargas atšiauriame žemyne tūnantiems mokslininkams. Kranto pavadinimą Antarktidoje JAV kontradmirolo F. E. Bakučio garbei suteikė Patariamiasis Antarkties vardų komitetas. Ši pakarantė dabar yra Mere Berd žemės dalyje.

Baigęs savo karjerą iki pat savo mirties 2009 metais Bakutis gyveno Havajų salyne Oahu. Jo inciatyva buvo uždarytas Oahu esantis karinins jūrų laivynas. Nuo to laiko jūra pradėjo mėgautis žvejai ir banglentininkai. Beje, Bakutis pats puikiai valdė banglentę iki 80 metų.

Šaltinis: Aviacijos Pasaulis, Nr 2 (217) 2013

O TAI NUTIKO NESENIAI - PIRMASIS LIETUVIS PIETŲ AŠIGALYJE

"Įsivaizduokite, kad keliaujate dideliu dideliu baltu stalu, ant kurio nėra jokio orientyro - išvis nėra nieko, išskyrus sniegą ir dangų. Jus apsėstų mintys, ar teisinga krypimi einate! Ir tik įsileisk mintį, kad eini ne ten..." A. Avulis (cit. iš apzvalga.eu)

Arvydo Avulio pavardė žinoma ne vienam iš mūsų. Tai garsus Lietuvos verslininkas. Tačiau mažai kam žinoma, kad jis pirmasis lietuvis pasiekęs pietų ašigalį. Tai nebuvo paprasta kelionė. Anot verslininko, tai ne ta kelionė, kai nusiperki bilietą ir skrendi. Šiai kelionei Avulis ruošėsi 5 metus. Tuo metu Avulis nerado bendraminčių tarp savo tėvainainių ir nusprendė prisijungti prie rusų keliautojų. Pagaliau 2010 metų gruodžio mėnesį keliautojai susiruošė į žygį. Deja, nuo pat kelionės pradžios oras nebuvo jiems palankus ir kompanija užstrigo "Union Glacier“ stovyklos bibliotekoje. Bet vieną džiugią dieną pilotas nudžiugino Avulį ir jo bendrakeleivius – šiandien galime skristi. Gruodžio 8-ą dieną pagaliau Avulis nusileido pietų ašigalyje, bet iki pat centro jųjų dar laukė 111 kilometrų kelionė pėsčiomis. Pirmi verslininko įspūdžiai – tai baisus vėjas, oro trūkumas (pietų ašigalis yra virš 3 km aukščio) ir vienišumo jausmas. "Išlipus iš lėktuvo pūtė daug stipresnis vėjas negu bazinėje stovykloje. Jokių kalnų, jokios užuovėjos. Likome trise didžiulėje platybėje. Kur pažvelgsi - horizontas, visur balta. Apėmė vienišumo jausmas, nes nebuvo tikimybės sutikti kitų žmonių" (cit. iš Lietuvos Rytas). Gruodžio 14-ą, lygiai po 99 metų, kai norvegas Rualdas Amundsenas pirmasis ašigalyje įsmeigė vėliavą, A. Avulis įsmeigė Lietuvos trispalvę.

Anot Avulio, grįžus iš Antarktidos kasdienis gyvenimas pasirodė kur kas lengvesnis. Verslininkas jaučiasi tvirtesnis netgi priimdamas verslo sprendimus. Verslininkas neabejoja, kad ši kelionė tapo tik dar vienu laipteliu siekiant didžiausio gyvenimo tikslo pažinti save.

TIE, KURIE SVAJOJA APIE ANTARKTIDĄ

"Kelionės skirtos ne tik sau, ne tik patenkinti savo ambicijas, tačiau man svarbiausia perduoti jausmus ir potyrius kitiems. Galbūt mano įveikti iššūkiai įkvėps kitus išbandyti ką nors nauja, nebūtinai ekstremalaus, tai tiesiog gali būti pokyčiai asmeniniame ar profesiniame gyvenime", - A. Kuras (cit. iš bznstart.lt)

Lietuvaičiai žygio per Baltijos jūrą metu
Nuotrauka iš Poliarinės ekpedicijos

Pasidomėjus, kas jau buvo ašigalyje, nusprendžiau pažiūrėti ar yra dar kas be manęs svajojantis tenai nuvykti. Pirmą, ką suradau, o tiksliau į tai kur mane nuvedė „Google“ paieška, buvo poliarinių ekpedicijų Facebook'o puslapis. Puslapis - pilnas nuotraukų, kuriose dominuoja balta spalva, sniegas, ledas ir dangus. Tai kompanija draugų, kurie kelionėms pasirenka ne viešbučius, saulę ir šilumą, o šaltį, sniegą, slides ir palapines. Jie savarankiškai be išorinės pagalbos eina į poliarinio tipo žygius. Apie jų du žygius galima rasti mūsų lietuviškuose elektroniniuose dienraščiuose. Vienas iš žygių yra istoriškas Lietuvos keliautojų istorijoje - jie yra pirmieji lietuviai perėję Baltijos jūrą ledu. (daugiau skaitykite čia). Antrasis jų žygis didžiausia sala pasaulyje Grenlandija (daugiau skaitykite čia). Trečiasis iššūkis, Antraktida – keliautojų palnuose.

Tai, kas labiausiai man įstrigo iš jų kelionių aprašymų, tai A. Kuro filosofija ir požiūris į ekstremalias, pavojingas sąlygas. Svarbu su šiomis sąlygos susigyventi, o ne kovoti su jomis. Juk prieš vėją nepapūsi. "Tos sunkios akimirkos nesukuria didelio streso - tiesiog tam reikia nusiteikimo. Viena dviejų žmonių britų ekpedicija, kuri šiemet keliavo su daug geresne technika, baigė kelionę liūdnai - nušalo kojų ir rankų pirštai ir nesugebėjus baigti maršruto jie buvo evakuoti malūnsparniu. Vėliau jie rašė, kad labai stengėsi kovoti su šalčiu. O būtent kovoti ir negalima, nes to pakeisti neįmanoma" - sakė A. Kuras. (cit. iš 15min).

Klausiau A. Kuro, ar jam teko dėl savo gyvenimo būdo ir kelionių atsisakyti didelių galimybių ar pan.? Jis sutiko su manimi, kad nukentėjo mokslai ir yra tekę atsisakyti gerų pasiūlymų, bet Kuras nesigaili: "<...> bet tie, kurie tikrai nori, tai sugeba viską suderinti". (iš asmeninio susirašinėjimo). 

Nuotrauka iš Poliarinės ekspedicijos

Kuo siekia lietuvaičiai savo kelionėmis? 15min  konferencijoje A. Kuras minėjo, kad jis pailsi nuo civilizacijos, žmonių ir darbų, atsiplėšia nuo pasaulio ir pabūna su savimi iš širdies. "Tai - kaip savotiška meditacija, per kurią susitinki pats su savimi. Po tokios kelionės grįžti šviežias, niekam neskolingas ir susitaikęs su esama situacija. Sinchronizuojasi tavo kūnas ir siela." - grįžęs iš žygio Grenlandijoje kalbėjo A. Kuras (cit iš 15min). Tačiau, kaip ir citata viršuje mini, Kuro kelionių tikslas nėra tik asmeninių ambicijų patenkinimas. Jis tikisi įkvėpti kitus daryti pokyčius savo gyvenime.

Kaip ir kodėl: #paskatinksvajones

Angilška versija čia.

Gal ir pati nuobodžiausia tema, kokią tik galima sugalvoti pirmąjam įrašui, bet, manau, kad kur nors turi būti aprašyta: kaip ir kodėl?

Pamenu, gūdžią gruodžio dieną sėdėjau namuose, Klaipėdoje, kai mane pažadino mano draugės Lin skambutis iš Singapūro, ar iš Delio, jau man sunku prisiminti. „What do you think, shall we do the North Pole?“ (Liet.: "Ką manai, ar galėtumėme įveikti Šiaurės Polį?") - išbėrė ji žodžius kaip žirnius „Why not?“ (ang. Kodėl ne?) – atsakiau net nepagalvojus. Matyt, labai nuobodi diena buvo. Kažkaip net nepagalvojau apie atsakymo pasėkmes ir nesuvokiau, kokį kelią reikės ligi to nueiti. Na, aš puikiai suprantau, kokie sudėtingi keliai yra poliuose, bet nesupratau, koks sunkus yra pasiruošimo kelias.

Eriliani buvo apdovanota BMW foundation Atsakingo Lyderio
apdovanojimu
Nuotrauka: 

Eirliani Abdul Rehman (Lin pilnas vardas) sutikau „Delhi Rock“. Ji netruko nei akimirkos surasti bendrų pažįstamų. Susidraugavome ir tapome laipiojimo partnerėmis. Tuo met ji dar dirbo Singapūro ambasadoje, Delyje. Netrukus ji baigė savo diplomatės karjerą ir pradėjo dirbti su Nobelio taikos premijos lauretu Kailash Sayarthi. Ji prisijungė prie „Bachao Bachpan Andolan“ (liet. „Judėjimas apsaugok vaikystę"). Eirliani dirba su išnaudojamais ir prievartą patyrusiais vaikais. Taip pat, Eirliani įkūrė YAKIN (NGO – Youth Adult Survivors & Kin in Need ) – organizciją, dirbančią su seksualiai išnaudotais vaikais ir su suaugusiais, kurie vaikystėje patyrė prievartą. (Daugiau apie YAKIN čia). Būtent, žygiu į Antarktiką Lin siekia iškelti šios problemos aktualumą. Daugiau apie Lin ir jos žygį rasite čia ir čia. 

Kaip visada Eirliani ėmėsi veiksmų entuziastingai: per savaitę ji sudėliojo treniruočių tvarkaraštį, reikalingų daiktų sąrašą, surado gidus, trenerius, partnerių ir tų rado. Bet. Gerai būtų, jei viskas taip lengvai susidėliotų, kaip puzlas trimečiams vaikams. Kiekvieną aspektą teko pergalvoti, pakoreguoti, patobulinti ir dabar jau beveik metus sėdime prie šio projekto. Pakeitėme netgi pusrutulį – supratau, kad miegoti naktį Šiauriniame Polyje ir pastoviai bijoti, kad baltasis lokys mane suės, man kol kas psichologiškai neįveikiama užduotis. Tiesa, Pietinis Polis irgi nėra lengva užduotis – du mėnesius šaltyje ir vienumoje tempti roges, tai ne tik fizinis iššūkis. Šaltis fiziškai tavo kūną migdo ir verčia tingėti, kas yra pražūtinga tokiose sąlyguose. Vienatvė verčia daug galvoti ir akis į akį susidurti su savo vidiniais demonais, nuo šalčio ir konforto trūkumo kiek kvanktelėjomis mintimis. Tik gerai, kaip ir minėjau, kad Pietinis Polis vegetarų šalis ir negresia pavojus tapti šviežia vakariene. Visa tai dar ateityje, kuriai turiu laiko pasiruošti.

Dabar mes susiduriame su kitokiais iššūkiais. Na, dvi amžinos kapitalistinio pasaulio problemos: laikas ir pinigai.

Finansavimas – tai pirmas žingsnis link to, kad ekpedicija įvyktų. Kadangi nesame „profesionalios žinomos atletes“ kaip viena žymi firma remianti ir reklamuojanti ekstremalų sportą man atsakė, „vidinės firmos taisyklės neleidžia jūsų remti.“ Visgi, ačiū, tiems, kurie jau užtarė žodį už mus ir prisideda prie šio tikslo.

Su sužalota ranka bėgioti dar įmanoma
Lodi parkas, Naujajame Delyje
Nuotrauka Agnės Majauskaitės

Laikas. Fizinis įššūkis man nėra didžiausias. Aš gan užsispyrus, pratusi prie aktyvios fizinės veiklos ir esu sveika. Visgi rasti laiko pasiruošimui, kartais tampa įššūkiu. „Taip, ryt man reikės bėgti tris valandas“ - kažkada aptarinėjau savo treniruotes su draugu „Kiek?“ „Tris“ – atsakiau. Jis nuprunkštė: „Nesąmonė. Paroje yra tik 24 valandos ir tu tris valandas skiri bėgimui“ Taip. O ką daryti? Ir tai yra palyginus niekis. Ką jau bekalbėti apie pasiruošimą išgyventi atšiauriuose sąlyguose, statytis sniego sienas nuo vėjo, kad šis nepagriebtų tavo vienitelės kuprinės?Kartais sunku darosi suderinti treniruotes su savo kasdiene rutina. Tenka atsisakyti laisvalaikio malonumo, netgi darbo. Nukentėjo ir mano mėgstamiausias užsiėmimas – laipiojimas uolomis. Fizinių duomenų reikia kitokių, todėl daugiau laiko skiriame kitokioms treniruotėms. O visą tai tenka suderinti su kasdienybe, kuri nesustoja vien dėl to, kad tu nori pereiti Antarktiką. 

Susiduriame su įvairiomis reakcijomis vieni drąsina ir skatina kelionę, kiti prašo ją atšaukti, dvejoja mūsų sugebėjimas. Aš, žinau, mes galime tik duokite mums galimybę. Ar tai įvyks? Padarysiu viską, kad įvyktų. Džiaugiuosi jau vien dėl to, kad tam pasiryžome. Staigus neapgalvotas atsakymas „Kodėl ne?“ mane paskatino pajudėti į priekį, pergalvoti ko aš noriu ir ko aš ieškau, baigti senus ir pradėti naujus dalykus. Taip ir gimė šis blogas. Ačiū, Eirliani, kuri paskatino jį pradėti. Ji siūlė rašyti apie mūsų svajones, siekius, treniruotes ir pietinį polį. Aš nusprendžiau temas gerokai praplėsti. Blogą noriu skirti mane (tikiuosi ir jus) įkvepiančioms istorijoms, žmonėms ir jų darbams. Taip pat, čia visada atsiras vietos tiems, kurie nori, kad jų svajonės būtų įkvėptos (nebijokit, kreiptis :)). Skirsiu vietoms ir savo retai kurybai, kuri, tikiuosi, skatins pergalvoti ir permąstyti, kad ir paprastus kasdienus dalykus ir įprastas mums vertybes.

Aš, Kenpri Tibba trekas, Himčal Pradešas,
Indija
Nuotrauka: Karthikejanas Gopinathas

Kitos nuorodos apie mus:

YAKIN

Interviu Outdoors žurnale:
Aš
Lin

BMW Foundation

Delfi

Chanel New Asia

The Straits Times

Eriliani, Trundo trekas, Himačal Pradešas, Indija
Nuotrauka: Akašas Moitra

Eirliani blogai:

Outdoors Journal

The Huffington Post

DailyO